you won't catch me cause i'm gone

Kaip aš nuo visko pavargau. Nežinau nuo savęs ar nuo kitų žmonių labiau, mat visko per daug. Ir čia viskis nepadės. Vienumos darosi tokios sunkios, o juk naktys buvo kažkas visiško. "Night is the blotting paper for many sorrows." Galėjau gaudyti jausmus, bet dabar dvasia išsiplaiksčius ir, kas rodės jau visai už kampo, visos tos šviesos, nutolo kažkur ir atrodo nuolatinis rūkas. Ir net tuose menuose su jų istorijom neina paskęst, tiesiog atsiriboti nuo to pasaulio. O anksčiau pati kūriau pasaulius. Ir kaip vienas puikus žmogus sakė, tapau tuo, kas esu, tik todėl, kad vienatvė kadaise buvo geras mano draugas. Ir jei noriu judėti toliau,  nes aš juk net pačios savęs nepažįstu dar, nepažįstu nieko, tad negaliu visko ignoruoti ir atsiriboti nuo tų problemų. Grįžti prie ištakų, nakties. Tiesiog kartais, rodos, taip sunku. Bet įveiksiu, nes kas gi daugiau belieka.

Kaip ponas Hemingvėjus sakė: "Aš žinau, kad naktį ne taip, kaip dieną, kad viskas kitaip, kad to, kas įvyko naktį, negalima paaiškinti dieną, nes tada to nebėra, ir jei žmogus pasijutai vienišas, tai naktį vienatvė ypač baisi."

no dog for today

Kažkoks išsibalansavimas. Alsavimas kaip šuns.

Rodos, paskęstu muzikoj ar knygoj ar dar kur ir viskas taip vietose ir gera, nors tiesiog guliu. Kaip koks lavonas nieko nedarydama. O valgyt nevalgau, dabar jau ir vandenį baigiu pamiršti. Che. Tuoj, draugužiai, susitiksim morge. Prieš porą dienų ten gal ir būtų buvę visai malonu, šalta, nors ir dabar ne itin vėsuma. Ir visgi dabar jokio lengvo nardymo, tik sunki paranoja. Baimė, kad kaip kokie teletabiai iš mažos skylės išlįs žmonės. Minia jų ir minia mano galvos skausmo. O išties, tiesiog pavargau ir noriu ilgiau leisti sau nesusidurti su žmonėm.

Nu gal kelis ir myliu, bet tai šalin visi, ok? Užtai regiukas, ir ypač Bob'as, grąžina tą muzikos harmoniją.

Ahahaha koks įrašas. Dėjau.

so long and so skinny. not

Oh, verkiu sieloje (kraujavimą pasiliksiu dar sunkesniems laikams arba mėnesinėms). Turit kojas? Hell, I don't. Žinoma, aš ne invalidė - nors kai pasižiūri į jų tekstūrą, tai norisi vymt vymt, kaip pasakytų vienas garbus asmuo. O dar kalba, kad jaunam amžiuj celiulito nėr. Tai jei čia ne celiulitas, tai fuck yeah, man ant kūno atsirado kažkas dar baisesnio. Dar pridėkime visus uodų įkandimus. Ir aš jums ne Angelinos vaidinama supermoteris-transformerė (yes, I know - dukart per savaitę kine), kad sugebėčiau nesikasyt ir taip dar labiau nepablogint situacijos. Tęskime. Dabar įsivaizduokite mano kojas. Pajuoka kažkokia. Bet ne. Dar pridėkite alergijos požymius ir išsilupusią odą. And wait for one more - jos trumpos ir storos.

Ir ne, tai ne vištos šlaunelės :/

Meldžiu, o maloningasis valdove Mcdonalds, neįsileisk manęs į savo šventovę.

 

good shape

Sedžiu, rymau. Kažkaip pasirodė, kad pirmą, kad ir tokios erdvės įrašą, reiktų nuo pozityvo pradėti.

Berašydama išvaliau katino vėmalus, apraudojau savo ataugusius gaurus (klaikus pereinamasis etapas - kada nors reiks parašyt atskirą įrašą apie plaukus), užsidirbau kelis uodų įkandimus, išgėriau dar litrą vandens, nes karštis įvarė galvos skausmą, o įkvėpus oro likučių norėjosi pasekti plaukuotojo keturkojo pavyzdžiu (prakaito ir vėmalų dvoko kombinacija, oh yeah).

Bet viskas tiesiog puiku. Dylanas ir dar likę vyro kvapo likučiai. Sukaupus paskutinius jėgų likučius skaitau poetų ir dar vieno mirusiojo rankraščius. Rodos, keliauju pavasarin. Visai užveža.