hairstyle of a buddha

Paprasčiau gyvenimuos net nebūna. Nebeturiu net klausimų, ir gal taip dar kokias dvi dienas. Toks laikas, kai vien būnama, kai štai manyje apsigyveno mažas dievukas. Nykščio dydžio lygiai. Ir mes abu šypsom, lyg prie arbatėlės, kaip seni draugai, nors niekad nesusikirto takeliai miškuos praminti. Tik paralelėj, kaip du lygūs.

Vien šypsnoju išgirdus svetimų pasaulių aidus. Ir kai bandai apčiuopt tas svetimas kalbas, kažkiek malonu ta jų atskirtis. Malonu nebūti tuo, bet vis po truputį priliest. Zoologijos sodo, bet ne, bet taip, džiaugsmas. Ir vis bandai kažką bendro abiem širdim rast, tik dažniau nesusipratimai. Ir visgi juokinga, kai svetimuos garsuos padarėliai ieško savų, ir pagal sąskambius verčia jų prasmę kitaip.

Vienas ramiausių grynuolių.

Ir ak kodėl gražūs žmonės nevaikšto naktimis nuogi.

too young for bullshit

Dabar taip gaudau kultūrų, praeičių nuotrupas ir lyg ieškau pačios dvasios atvaizdavimų savo keliukuos. Gal tik trūksta truputį miškų, upelio vandens, bangų talžymo, kai nesuprasi, kas galingesnis - tas vėjas, vanduo ar putos, kaip burė bangos gale pasitinkanti.Ir šįryt apsvaigus dėl savo fiziologinių pokštų, vien buvau vaiko nusistebėjimas ir visa taip žavumu padengta. Kiek kratomasi beskonybės visur, kai tipenama damų su savo kandikliais. Tik pasakykit bent kažką, kas neturi kvapo ar skonio. O chemikais aš netikiu. Nereikia gi tokiu būti, kad suvoktum dviejų cheminių reakcijų žaidimus.

O kaip įstabu vis rast, prisimint ir vėl kontempliuot vien paties žmogaus sandaros segmentus. Taip mėgstu primerkti akį, pasižiūrėt į delną, būtinai pajudinti pirštus ir pastebėt akimirką pro pirštų plyšelius. Tada kaskart nustebt, kad kairioji akis mato šiltus, o dešinioji - šaltus tonus. Dar radau 3D akinių parodiją, tad pirmąkart suvokiau, kad tai veikia sukeitus spalvinius. Mėlyną šaltumą uždėjus ant kairiosios ir tą patį su sekančia akim. Ar ir jūsų akys taip (čia labai retorinis, nes ne tik rašymas pačiai, bet ir auditorija labai menama)?

Labai nemėgstu tablečių, gal man netgi mažytė paranoja, nors būtent tokio jausmo neišskirčiau jas rydama. Tiesiog kaip kiekvieną teoremą, turi dar kartą sau įrodyti, kad tikrai žinotum ar nenukvakęs anasis žmogus buvo, taipogi kokioje situacijoj šioji kramsnojama. Tad pagaliau suveikus antrajai rytinės tabletės pusei ir pajutus dar didesnį svaigulį, puoliau tvarkytis. Taip lyg būtų super intriguojanti ir azartiška misija. Keistoka taip šluot grindis, bet imi galvot, kad gal ta moterų prigimtinė nuojauta yra tikras reikalas. Ne toji "žinau, kad tu kažką padarei aną vakarą", bet "žinau kada tvarkytis". Būtent nujausti, kada ta nemaloni tvarkymosi prievolė gali tapti tam tikra ramybe. Gan ironiškas priedas prie moteriškų seksistinių juokelių ir jų priedermės virtuvėje, bet panašu, kad tiesa.

Po tvarkmečio, likau sumišusi dėl moterų stiprybės ir vietos pasauly. Tik taip ir likau menkai pešusi (kaip vištas kokias) ir tebedvejoju dėl moterų vien fiziologinės prigimties.

O, vien tam, kad prisiminčiau, pridedu nesuvokimą tikėjimų, stabų, prietarų palydėjimo "bet gi bent blogo, tai nieko nepadarys". Net pykdo truputėlį, nors gal verčiau priverčia sukt pačios smegeninę.

Ir toliau grįžtu į raštų ir genčių analizes, nes vien malonumas, kai dešinioji įsiskausta nuo rašymų paišymų.

Visiška mišrainė.

lion's heart

Aš tik pamenu, kad vis norėjau būti stipri. Ir visad norėjau išlaikyt jausmą. Bet beieškant stiprybės, tik tramdosi širdis ir jos pasaulis. Gal kur kitur jos ieškot, tik kaip nežinau dar.

Ir kokia aš gležna gležna ir dabar nusipelniau bent devynių dešimčių kirčių už tai, kad dabar čia varstau duris. Nepritinka geležinei damai juk. Bet užtenka tų kirčių gal, kai paukšt nieks net nesiklauso. Tas nieks būna visas vienas žmogus tuo metu, bet vienintelis su kuriuo kalbi.

Visada sunkiausiais vakarais lyginu. Vienintelį kartą susitvardžiau, tik tam, kad nebūtų visada, apgailėtina gi man. Taip ir kirčiai ant rankų nuo lygintuvo lieka. O dabar, amigos, tvarkytis visko, ką matau. Nelyginsiu dar, stiprią vaizduosiu.

mano ieškoma stiprybė buvo panaši į akmens širdį. ir vos nepalikau su tokia.

keep your little head

Ir nežinau kodėl aš šitoj erdvėj ar kaip tik - kodėl norisi šios vengti. Tiesiog prisiminiau ir, o kaip gera pasinerti į pačios būseną kadaise kurtą.

O atmintis manoji - tai vienas milžiniškas pokštas, kaip ir pati gal. Todėl ir tenka kaip kokias šaradas narpliot atitrūkusių vaizdų nuotrupas savoj galvoj, nes viskas susimaišo. Ir nuolatinis klausimas ryte ar tai buvo ar sapnas vėl. Ir gyvavimo para ilgėja iki amžinybės, nes viskas sapne ir šioj pusėj taip vienoda. Man sapne juk visi jausmai gali pasiekt šios pusės epogėjų ir apskritai tikrumą. Ir jei miegas šios pusės dalis, o jausmas toks pats, net skausmas, tai ar patirtis sapne blogesnė? Na žinoma, čia kertas vektoriukai kitų žmonių, bet jei tik pasamonę įleidi, tik ją. Tik kurti pasaulius kitus iš to, ką pasisemi dieną. Didingas gyvenimas suspėti nugyventi kelis, kol dar nežinios dėl tolių.

Tad ir toliau šifruoju, ką galiu. Mat, kartą įspėjus mįsles pačios kurtas, atbunda ir visas jausmas akimirkai. Svarbiausia gi jausmas, o aš tik vėl žaidžiu su savo galva.

Ir ką tik lietus taip staiga ir tik klyksmas mergaitės. Staiga ir dingo, kaip ir visa.