Kaip aš nuo visko pavargau. Nežinau nuo savęs ar nuo kitų žmonių labiau, mat visko per daug. Ir čia viskis nepadės. Vienumos darosi tokios sunkios, o juk naktys buvo kažkas visiško. "Night is the blotting paper for many sorrows." Galėjau gaudyti jausmus, bet dabar dvasia išsiplaiksčius ir, kas rodės jau visai už kampo, visos tos šviesos, nutolo kažkur ir atrodo nuolatinis rūkas. Ir net tuose menuose su jų istorijom neina paskęst, tiesiog atsiriboti nuo to pasaulio. O anksčiau pati kūriau pasaulius. Ir kaip vienas puikus žmogus sakė, tapau tuo, kas esu, tik todėl, kad vienatvė kadaise buvo geras mano draugas. Ir jei noriu judėti toliau, nes aš juk net pačios savęs nepažįstu dar, nepažįstu nieko, tad negaliu visko ignoruoti ir atsiriboti nuo tų problemų. Grįžti prie ištakų, nakties. Tiesiog kartais, rodos, taip sunku. Bet įveiksiu, nes kas gi daugiau belieka.
 |
| Kaip ponas Hemingvėjus sakė: "Aš žinau, kad naktį ne taip, kaip dieną, kad viskas kitaip, kad to, kas įvyko naktį, negalima paaiškinti dieną, nes tada to nebėra, ir jei žmogus pasijutai vienišas, tai naktį vienatvė ypač baisi." |