Ir nežinau kodėl aš šitoj erdvėj ar kaip tik - kodėl norisi šios vengti. Tiesiog prisiminiau ir, o kaip gera pasinerti į pačios būseną kadaise kurtą.
O atmintis manoji - tai vienas milžiniškas pokštas, kaip ir pati gal. Todėl ir tenka kaip kokias šaradas narpliot atitrūkusių vaizdų nuotrupas savoj galvoj, nes viskas susimaišo. Ir nuolatinis klausimas ryte ar tai buvo ar sapnas vėl. Ir gyvavimo para ilgėja iki amžinybės, nes viskas sapne ir šioj pusėj taip vienoda. Man sapne juk visi jausmai gali pasiekt šios pusės epogėjų ir apskritai tikrumą. Ir jei miegas šios pusės dalis, o jausmas toks pats, net skausmas, tai ar patirtis sapne blogesnė? Na žinoma, čia kertas vektoriukai kitų žmonių, bet jei tik pasamonę įleidi, tik ją. Tik kurti pasaulius kitus iš to, ką pasisemi dieną. Didingas gyvenimas suspėti nugyventi kelis, kol dar nežinios dėl tolių.
Tad ir toliau šifruoju, ką galiu. Mat, kartą įspėjus mįsles pačios kurtas, atbunda ir visas jausmas akimirkai. Svarbiausia gi jausmas, o aš tik vėl žaidžiu su savo galva.
 |
| Ir ką tik lietus taip staiga ir tik klyksmas mergaitės. Staiga ir dingo, kaip ir visa. |
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą